Game of Thrones - pirmoji serija

 

Reikia gi pagaliau tą blogą pradėti normaliai rašyti ar ne? :) 

(tl;dr, kaip (bus) visad apačioje) 

Taigi, "Game of Thrones". Visiškai naujas serialas sukurtas HBO tinklui, pagal George R. R. Martin populiarią romanų seriją "A Song of Ice and Fire".

Serialas smarkiai išreklamuotas dar prieš išleidimą, jo pirmojo sezono kūrimui skirta virš 50 milijonų dolerių, iš kurių daugiau 5 milijonai šiai, pirmajai serijai. Ar jis tiek vertas? Pažiūrėjęs įvadinę seriją sakau gan tvirtą "taip".

"Game of Thrones" siužetą vienas iš serialo rašytojų David Benioff apibūdino kaip "The Sopranos in Middle-earth" (Sopranai Viduržemyje). Panašu į tiesą, dėl to gan sunku ką nors spręsti apie tai, kas klostysis toliau, nes pirmoji serija tik pradeda statyti sceną būsimam didžiuliam pasakojimui.
Istorija sukasi išgalvotame amžinų viduramžių (a la Žiedų Valdovas) pasaulyje. Karalystės ir intrigos, kardai ir šarvai - na, visi tie dalykai, kurių tikimasi iš viduramžiškos romantikos. Vardan žiūrovų (skaitytojų) smagumo, panašu, dar įmesta ir šiek tiek vaikštančių negyvėlių "the white walkers" (baltieji vaikščiotojai). Kiek svarbos jie turės bendrame paveiksle, dar bus matyti, nors kol kas panašu, jog serialas labiau koncentruosis į minėtą intrigų ir karalių politikos aspektą (kas jokiu būdu nėra blogai!).
Iš karto į akis krenta, kad tie 5-10 milijonų $ skirtų pirmajai serijai nebuvo išleisti veltui. Vaizdai gniaužia kvapą: aukštos kokybės kompiuterinė grafika, tikroviški senoviniai miestai, spalvingi miškai ir aukščiausio lygio grimas. Nenuvilia ir garsas, kurtas Ramin Djawadi - muzika padeda sukurti tą, karalių ir riterių romantikos pilną, epinio pasaulio atmosferą. Na, o visų svarbiausia, žinoma, žvaigždynas - surinktas iš nemažai aukščiausio lygio aktorių, tarp kurių atpažinsit Boromirą ir Spartos karalienę.

Tai ką gi manau? Bent jau pirmąją seriją pažiūrėkit - manau nenusivilsit. Kaip bus toliau - matysim. Bent jau aš dedu nemažas viltis :)

tl;dr: "Sopranai Viduržemio pasaulyje", aukščiausio lygio aktoriai, puikūs vaizdai, daug žadantis populiarios knygos siužetas.
Verdiktas: bent jau pirmąją seriją pažiūrėkit. 

Brick

Pagaliau atradau laiko ir noro pažiūrėti filmą. Užgriebiau interneto kultūroje gan populiarų, unikaliu save pristatantį (ir nemaža prizų už unikalumą laimėjusį), nepriklausomą (indie) filmą "Brick".
(tl;dr, kaip (bus) visad apačioje)

"Brick" švelniai tariant.. neįprastas. Filmą geriausiai apibūdina žanras neo-noir - tai sudėtingo siužeto detektyvinė drama, vykstanti mokyklos aplinkoje. Iš karto perspėju - tai nėra filmas lengvam pasižiūrėjimui, siužetas tikrai sudėtingas (o iš manęs to dažnai neišgirsite) ir pareikalaus viso jūsų dėmesio.

(Spoilerių stengsiuosi vengti, todėl siužetą visąlaik mėginsiu aprašyti trumpa pastraipa)
"Brick" istorija sukasi  apie Brendoną - į badass Harį Poterį panašų vaikinuką, kurio buvusi mergina keistomis aplinkybėmis prapuola, prieš tai paprašiusi jo pagalbos telefonu. Brendonas, ieškodamas atsakymų įsivelia į mokyklos narkotikų pogrindį, sudėtingos struktūros nusikalstamą pasaulį, kur pamato, kad viskas daug pavojingiau ir labiau sunarpliota, nei buvo galima tikėtis.

Tiesą sakant, "Brick" pradžia mane šiek tiek atstūmė, ties 20-30 minutėmis netgi svarsčiau filmą išjungti. To priežastys gan paprastos. Visų pirma, viskas vyksta Amerikos mokyklos aplinkoje ir nemažai kultūrinių dalykų mums, lietuviams, ne visai suprantami. Visų antra, filmas itin smarkiai stilizuotas (indie filmai dažniausiai būna tokie..) ir kartais sunku suprasti ar juoktis, ar verkti, matant šešiolikmečius mokinius apsimetančius (esančius?) rimtais "mafijozais". Kai kurie veikėjai, atrodo, labiau tiktų lengvose komedijose, o kai kurie - standartiniuose Holivudo veiksmo filmuose.
Vienoje (negatyvioje) recenzijoje internete perskaičiau - "Filmas, tarsi paauglys, apsivilkęs tėčio švarką.", tada ir pagalvojau - o gal "Brick" to ir siekė? Visai nenustebčiau, nors tai nekeičia fakto, kad žiūrėti iš pradžių gan keista.

Dėl ko filmą norisi pagirti - tai pirmiausia vaidyba. Paprastai tokiuose mažo biudžeto filmuose matome arba robotus, arba itin teatrališkus aktorius, ne visai tinkančius prie siužeto. Brendonas (Joseph Gordon-Levitt), Tugeris (Noah Fleiss) ir "The Pin" (Lukas Haas) mažų mažiausiai nepasišiukšlina. Juolab, kad Brendonas itin nepaprasta asmenybė, kurį kokybiškai suvaidinti jaunam aktoriui turėjo būti nelengva.
Trūkumų, tiesa, "Brick" tikrai turi: siužetinės skylės, nerealistiški įvykiai, perdėtas stilizavimas ir šiaip įvairios smulkmenos, tačiau siužetas neleidžia atkreipti į tai per daug dėmesio.

Apibendrinant, "Brick" tikrai ne kiekvienam ir tikrai ne peržiūrėjimui nemąstant. Neabejotinai jį rekomenduoju gurmanams - filmą, kuris ne tik prisistato unikaliu, bet toks ir yra, reikia pamatyti. Visiems kitiems - pažiūrėkit jei norit pamankštinti smegenis ir pažiūrėti kažką neholivudiško - manau nenusivilsite :)


tl;dr: Badass Haris Poteris vaidina Šerloką Holmsą, ieško prapuolusios merginos ir įsivelia į mokyklos narkotikų pogrindį. Sudėtingo siužeto neo-noir detektyvas filmų gurmanams. 
Verdiktas: 7/10 (rekomenduoju)

Įžanga be įžangos.

Kažkada jau buvau pradėjęs rašyti blogą apie filmus, knygas, žaidimus ir šiaip gyvenimą. Netgi sulaukiau šiokio tokio nedidelio populiarumo, tačiau nedaug trukus aptingau, nusprendžiau, kad nebeturiu apie ką pasakoti ir ilgam laikui pasišalinau iš vadinamosios blogosferos.

Grįžau.
Pajutau, kad kartais tiesiog nežmoooniškai norisi kaži ką parašyti. Apie peržiūrėtą nuostabų filmą, perskaitytą knygą, "pereitą" žaidimą ar šiaip apie pasaulį. Trumpus (su itin nedideliu ženklų limitu) twitter stiliaus pranešimus-recenzijas vis parašydavau feisbuke, bet to daug kam, ką noriu pasakyti mažoka.
Iš esmės todėl ir nusprendžiau "restartuoti" blogą.

Nors nesitikiu sulaukti didelio populiarumo (tinklaraštį vis tik kuriu pirmiausia sau, kad galėčiau pliurpti be ženklų limito :)), vis tik turiu šiokią tokią viziją, kad galėčiau bent jau apsimesti unikaliu.
Planuoju rašyti apie daugmaž viską, kas šaus į galvą, bet daugiausia koncentruotis į recenzijas. Mano siela linkusi prie Zero Punctuation stiliaus kritiškų straipsnių, bet dabar internetas jų pilnas. Mano idėja - tl;dr - too long; didn't read (interneto kultūroje gan paplitęs trumpinys - "per ilgai; neskaičiau"). Dažnai pats įsijungiu recenzijas tik tam, kad susirasčiau paskutinį punktą "conclusion" su galutiniu įvertinimu. Taigi, kiekvieno įrašo pabaigoje (o gal pradžioje?) mėginsiu palikti "tl;dr" punktą - keliais sakiniais, feisbuko ženklų limito stiliuje, nusakytą straipsnio esmę.
Netempiant gumos:

tl;dr: turėjau blogą, mečiau. Noriu rašyti. Susikūriau naują blogą.